Geros iniciatyvos„užkrečia“: kaunietė pasiekė kolegės pėdomis ir kasdien į darbą vyksta dviračiu

Kaunietė Greta Šmagarytė, išgirdusi apie kolegės sau mestą iššūkį – kasdien dviračiu keliauti į darbą, kaip mat nusprendė prisijungti. Net neturėdama daug patirties važinėjant dviem ratais, pasiryžo keliauti ekologiškai. Šiandien mergina džiaugiasi savo pasirinkimu kasdien minti ir kelionių neplanuoja nutraukti net ir šaltuoju metų laiku. Su ja kalbamės apie šio sprendimo privalumus ir iššūkius, su kuriais susiduria kasdieninėse kelionėse.

Ar tau reikėjo drąsos pradėti važiuoti dviračiu į darbą?

 Išgirdusi kolegės pasakojimą apie jos keliones į darbą dviračiu, iškart supratau, kad ir aš prisijungsiu prie šios veiklos. Gyvenime su dviračiu neteko daug draugauti, todėl prieš galutinai apsisprendžiant turėjau išbandyti numatytą maršrutą Šilainiai – Kauno pilis – Eiguliai. Išvakarėse kartu su drauge turėjome bandomąjį važiavimą. Kelionė atnešė daug džiaugsmo. Tačiau jos metu patyriau ir rimtą pavojų. Važiuojant Vileišio tiltu pūtė stiprus vėjas ir nuplėšė nuo mano galvos kepuraitę. Bandydama pagauti pabėgėlę, vieną ranką paleidau nuo vairo ir nesuvaldžiau dviračio. Jis atsitrenkė į tvorelę ir aš nukritau ant važiuojamosios dalies. Visa laimė, kad tai vyko sekmadienį, kai eismas buvo neintensyvus. Po šio įvykio atsirado baimė važiuoti tiltu, ypač kai reikia prasilenkti su praeiviu ar kitu dviratininku. Patirtas šokas, nubrozdinimai ir mėlynės mane išmokino, kad dėl savo saugumo verta dėvėti šalmą netgi važiuojant dviračiu taku. Tačiau pavojingas nuotykis neatbaidė nuo noro važiuoti dviračiu į darbą. Svajos mintys apie važiavimą gaivų rytą, mėgaujantis paupio žaluma, laisvės pojūčiu buvo stipresnės negu baimė ar abejonės. Be abejo, kaskart važiuodama tiltu turėjau ir iki šiol turiu nesaugumo jausmą. Tačiau aš dirbu su savo mintimis ir šiandien jaučiuosi labiau savimi pasitikinti – tiltą jau  įveikiu važiuodama dviračiu, o ne pėstute, kaip pradžioje.

Su kokiais iššūkiais susidūrei važiuodama dviračiu į darbą?

 Pačioje pradžioje galvojau, kaip man pavyks reikalingus daiktus pervežti iš namų į darbą ir atgal. Pirmomis dienomis vežiodavausi didžiulę kuprinę ant nugaros. Tačiau ji labai apsunkina važiavimą. Su laiku susidėliojau man tinkantį planą. Dalį rūbų ir avalynės laikau darbe. Stengiuosi su savimi vežti kuo mažiau sveriančius, kompaktiškus daiktus. Prie pagrindinių iššūkių galėčiau priskirti du dalykus.

Pirma, tai temperatūrų skirtumas ryte ir vakare po darbo. Ryte man norisi apsirengti šilčiau. O vakarui ši apranga jau netinka. Tad tenka galvoti, kur važiuojant iš darbo namo dėti striukę ar megztinį, kurių gali prireikti sekantį rytą. Šiuo metu stengiuosi kuo įmanoma vėsiau apsirengti ryte, kad vakare nereikėtų daug aprangos vežtis kuprinėje.

Ar važiuojant dviračiu į darbą ryte tau reikia daugiau laiko pasiruošimui?

Tiek važiuodama automobiliu ar autobusu, tiek važiuodama dviračiu ryte atsikeliu tuo pačiu metu. Tačiau stebiuosi, kad rytais, kai važiuoju dviračiu, mano pasiruošimas užtrunka tik 20 minučių palyginti su valanda įprastinį rytą. Atrodo, darau tuos pačius veiksmus, bet pasiruošimo laiko skirtumas ženklus. Tiesa, nevalgau pusryčių namuose, bet jų nevalgau ir įprastinį rytą, todėl tai neįtakoja mano pasiruošimo laiko.

Ar po rytinės kelionės dviračiu nesijauti pavargusi darbo dieną?

Sakyčiau atvirkščiai, energijos padaugėja. Važiavimas dviračiu gaivų rytą, pabuvimas lauke, o ne uždaroje erdvėje, pabuvimas su savo mintimis, tada atsigaivinimas po šaltu dušu darbe suteikia pastebimai daug  energijos pirmoje dienos pusėje. Nuotaika taip pat pagerėja. Šis fizinis ir emocinis pojūtis toks stiprus ir geras, kad pirmomis dienomisnetgi  troškau patirti jo daugiau – laukdavau darbo dienos pabaigos vien tam, kad galėčiau greičiau ir vėl važiuoti dviračiu.

Ar sulauki palaikymo iš aplinkos?

 Ši nauja veikla sustiprina mano pasitenkinimą ir pasitikėjimą savimi. Mano naują ir neįprastą pomėgį pastebėjo aplinkiniai: kaimynai, kolegos ir draugai. Juos žavi, kad važiuoju dviračiu, kad pasirinkau ilgesnę trasą. Mano vaikai didžiuojasi manimi. Aplinkinių reakcija motyvuoja mane ir toliau važiuoti dviračiu. Ir taip, aš didžiuojuosi savimi.

Ką pastebi keliaudama dviračiu?

 Pastebiu, kad kiti dviratininkai yra labai susikaustę ir susimąstę. Retas kuris nusišypso. Asmeniškai man norisi pasisveikinti su žmogumi, kurį matau kelis kartus iš eilės. Kadangi kiti nesisveikino, pradėjau tai daryti pati. Pirmi kartai buvo gan juokingi, nes pasisveikinusi retai sulaukdavau atsako. Tačiau pažanga jau yra. Netgi tie, kurie anksčiau važiavo žvilgsnį įbedę į kelią, pagaliau pakėlė galvą, ieško akių kontakto ir pasisveikina šypsodamiesi.

Ar planuoji važiuoti dviračiu į darbą rudenį ar žiemą?

Šalčio aš nebijau, kaip ir lietaus ar sniego. Todėl šiuo metu esu užsidegusi išbandyti važiuoti dviračiu į darbą ir šaltuoju metu laiku. Kol kas man tai atrodo įmanoma. Bet neatmetu galimybės, kad po bandymo mano nuomonė gali pasikeisti.

Ką palinkėtum miestiečiams, kurie taip pat svajoja, bet nedrįsta važiuoti dviračiu į darbą.

Jeigu nedrįsta, linkiu vieną kartą pabandyti. Pradedančiajam gali kilti daug klausimų ir abejonių, bet jie visi esant užsidegimui ir dideliam norui lengvai išsisprendžia pabandžius.

 

 

Ryšių su visuomene skyriaus informacija